Dirbtinis intelektas

Dirbtinis intelektas (DI) apibrėžiamas kaip kompiuterinės sistemos gebėjimas atlikti užduotis, kurioms paprastai reikia žmogaus intelekto. Šios užduotys apima mokymąsi, samprotavimą, problemų sprendimą, suvokimą (pvz., regėjimą ir kalbą) ir natūralios kalbos supratimą. Iš esmės dirbtinis intelektas siekia atkartoti arba imituoti žmogaus intelektą mašinose.

Dirbtinio intelekto sąvokos ištakos siekia XX a. šeštąjį dešimtmetį, kai 1950 m. buvo paskelbtas Alano Tiuringo straipsnis "Kompiuterinės mašinos ir intelektas", kuriame keliamas klausimas, ar mašinos gali mąstyti. 1956 m. Dartmuto konferencija, kurią surengė Marvinas Minskis ir Džonas Makartis (John McCarthy), laikoma dirbtinio intelekto srities pradžia.

Viena pirmųjų svarbiausių nuorodų dirbtinio intelekto srityje yra 1956 m. Alleno Newello ir Herberto A. Simono sukurta programa "Logic Theorist", kuria buvo galima įrodyti matematines teoremas. Kitas svarbus etapas buvo 1966 m. Josepho Weizenbaumo (Džozefo Veizenbaumo) sukurta programa "ELIZA", kuri imitavo pokalbį su terapeutu.

Šiandien lenktynės dėl dirbtinio intelekto turėjo įtakos interneto naudojimui. Nors tam tikrose srityse yra įdomių taikymo sričių, daugelis žmonių tiki, kad "ChatGPT" išspręs jų gyvenimus ir kad jis yra absoliučios tiesos šaltinis, naudoja jį savidiagnostikai ir net psichologinėms konsultacijoms.

Dirbtinis intelektas, generuojantis žmonių su aštuoniais kiekvienos rankos pirštais ir kitomis siaubingomis mutacijomis atvaizdus, naudojasi didžiąja dalimi tam tikrų menininkų darbų, kad "apmokytų" savo algoritmus, o bendrovės neketina prašyti leidimo ar atlygio už savo šaltinius. Vienintelis šiuo metu jiems žinomas verslo "modelis" - pelnytis parduodant prenumeratos planus už jų dirbtinio intelekto naudojimą pagal kiekį, ir viskas.